2011 m. vasario 6 d., sekmadienis

Kol mus vėl laikas suves.

Žiaurus jausmas, kai supranti, kad patyrei tai paskutinį kartą.
Nebebus tų bemiegių naktų ir pokalbių iki paryčių.
Atiduočiau viską, kad ir vėl galėčiau matyti tavo rytinį, nepatenkintą veidą . Išgirsti tuos žodžius, kurie ankščiau mane vesdavo iš kantrybės " Prašau, dar 10 minučių" " Ne tingiu" Jeigu tik galėčiau atsukti laiką atgal tikrai nepykčiau, atvirkščiai - džiaugčiausi kiekviena minute praleista su *. Juokingai skambės, bet atsimenu situacijas, kai bijojau * pabučiuoti, o dabar nieko nuomonės nepaisyčiau, vienodai man viskas žydėtų, tik ir vėl pasinerčiau į tą svaiginantį jausmą. Gyvenimas lekia toliau, labai norėčiau sužinoti kaip viskas klostysis ateityje, kaip viskas bus... tačiau ;\ Žinau tik vieną : Užsispyrusios ožkos, bejausmės ir pasikėlusios k*lės visada lieka vienos. Kur buvo mano protas kai leidau sau ignoruoti *, neatsakinėti, elgtis kaip paskutiniai lepunėlei... Tikiu, kad gyvenimas man dar suteiks šansą. Didysis smogike, bausk manę, bet grąžink tai ką dar vakar turėjau. Pažadu jeigu gausiu dar vieną šansą... Branginsiu ir saugosiu jį. O kol kas tegul lyja lietus, vasario lietus tegul nuplauna manO poelgius kvailus !!!!









Komentarų nėra:

Rašyti komentarą