2012 m. liepos 11 d., trečiadienis

Pakeleivis

Per paskutinias naktis žiauriai pasiteisino iš mano lūpų dažnai sklindanti frazė " Koks mažas pasaulis". Ne, tai ne globalizacija, o likimo vingiai  keisti sutapimai ir nutikimai. Kas galėto pagalvoti, jog prie Hanerio susipažinsiu su vaikinais, kurie visą gyvenimą gyveno netoli manęs, vaikščiojo tais pačiais takais. Ir tik prie Hanerio susikirto mūsų keliai.
O aš ir pati netikiu, tuo kas vakar įvyko.
Vakar, kaip įprasta važiavau iš darbo paskutiniu 17 autobusu iki Antavilių. Dienelė buvo tikrai nelengva. Teko keltis apie 6val. ryto tam, kad darbe būčiau laiku. Po darbo nuvažiavau į Jeruzalę, ten nors pailsėjau. Po to grįžau namo ir vėl traukiau į darbą. Salone buvo daug darbo, todėl Antakalnyje buvau tik 22val. Sulaukiau 17 autobuso. Važiuodama nekreipiau į nieką dėmesio, nes varčiau L'officiel žurnalą. Antavilių stotelėje išlipo linksmasis keleivis, kuris dainavo per visą autobusą:

ЛЮБЭ "Там за туманами"

 Paskutinėje maršruto stotelėje išlipau su nepažįstamu vaikinu. Niekada iki tol jo nemačiau, o pasirodo jis gyvena visai netoli manęs. Kadangi Antavilius ir Sakiškių kaimą skiriai 4km kelio, Antaviliuose palieku dviratį, kuriuo vėliau greičiau davažiuoju namo.Taip jau nutiko, jog su J* ėjome tuo pačiu keliu namo. J* turėjo gitarą, todėl pasisiūlė pagroti, taigi kelias namo tikrai neprailgo. Visą kelią jis grojo ir dainavo. Vėliau prisijungiau ir aš, kartu sudainavome "Ilgas kelias".

Tikiuosi, jog Julius nesupyks, bet ši situacija buvo tikrai verta įamžinimo, nes ne kiekvieną vakarą tokiomis aplinkybėmis susipažįstu su tokiais žmonėmis.
Namo grįžau apstulbusi, koks gi nuostabus kelelis namo. Koks gi mažas pasaulis, susipažįstu su žmonėmis, kurie visą laiką buvo kažkur netoli, pėdindavo tais pačiais miško keleliais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą