2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Kažkas naujO *

Prisiminimai - tai mūsų neliečiamas turtas. Tai mes patys, kokie buvome ir kokie esame.

Man yra brangūs mano prisminimai. Visą tai įrodo sukylantys jausmai, skaitant savo senus rašinėlius, straipsnius ir daugelį kitų darbelių.   Visai neseniai iš gylios ir tamsios spintos ištraukiau jau apiplyšusi segtuvą. Jame atradau savo darbus. Nuo 2 klasės viską kaupiau, o bėgant laikui visai apie tai pamiršau. Buvo be proto malonu viską ir vėl apžiūrėti, paskaityti ir net pačiai iš savęs pasijuokti :-))
Todėl nusprendžiau mažumėlį iš to sukaupto "turto" išsaugoti. Į Blogą pradėsiu po truputėli perrašinėti savo rašinėlius, straipsnius, kurie man sukelia daugiausiai emocijų, jausmų ir prisiminimų. Šį kartą perrašysiu rašinėlį, kurį rašiau per lenkų kalbos pamoką. Tema -  "Mano gimtinė". Pačiai buvo sunku suvokti, jog šis rašinėlis buvo rašytas 8 klasėje. Kaip byloje aukščiau parašyta citata "kokie buvome ir kokie esame" su ja visiškai sutinku, nes tai ką rašiau pradinėje mokykloje išliko iki dabar. Grynai tos pačios mintys ir planai sukasi mano galvelėje ir šiandien.
Taigi, rytoj 7 ryto mano rašinėlis išvys virtualinio gyvenimo šviesą :))

Labanakt, brangieji ;*


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą