2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Dovanėlės

Seniai jau ką ir pasakojau jums :) Šiandien nepagailėjau jėgų ir nufotografavau beveik viską. Ir dabar galiu patenkinti smalsuolius. Pradėsiu nuo smulkiausių daiktelių.
1.

Aukso spalvos kaklo papuošalas, kuriuo teks dalintis su mama. Ne man vienai jis patiko))
Šis papuošaliukas puikiai dėrėjo prie mano smulkių auskariukų, todėl tik gauta dovanėle pasipuošiau tą patį vakarą.


Wau-wau-wau. Nuostabus ir viliojantis kvapas. Visada buvau tokių kvapų mėgėja, todėl tik pasibaigus šiam buteliukui be pašalinių minčių nusipirksiu tokį patį :))


Ir kas galėjo pagalvoti, jod drąsiai galėsiu spalvinti nagus ryškiomis spalvomis? Viskas dėka nuostabios manikiūrininkės ir jos darbo. Dabar drąsiai dažau nagus bordinėmis ir ryškiai raudonomis spalvomis.
Ši spalva man primena Kalėdų spalvą. Nei raudona nei oranžinė, o YPATINGA!


Dovana nuo tėvelio. Ferrari mobilus telefonas. Tokio tikrai niekas neturi))


Gražuolis megztukas ir paltukas


Taigi tokios kuklios naujienos mano spintoje, kišenėje ir kosmetikos stalčiuje.

2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

Lapkričio 18

Rytas prasidėjo ypatingai. Tik atmerkusi akis išvydau tą išgirtą J* balionų puokštę. Vėliau perskaičiau per naktį susikaupusias žinutės. Tą dien nuo žinučių ir skambučių kaito ne tik mano mobilusis, bet ir mamos. Tiek sveikinimo žinučių, net nesitikėjau,vakarė jau turėjau krauti mobilaus bateriją))) 



Pirma stotelė - Tėčio staigmena. Gaila, bet ilgai būti sedėti negalėjau, nes jau 18val. laukiau kaimynėlių. Septynioliktasis gimtadienis, kaip niekad buvo ramus. Šį kartą norėjau kažko kito ir ramesnio. Taigi susirinkome su artimiausiais draugais. Ramiai pasėdėjome ir padegustavome. Penkioliktasis ir šešioliktasis gimtadienis buvo atšvęstas audringai, kadangi tai buvo gražios ir reikšmingos datos, net pačiai norėjosi ypatingos šventės. 


Galvojau, jog pasisėdėjimu su draugais ir pasibaigs viskas, tačiau labai klydau. Lygiai 22.00val. įsėdau į balionais išpuoštą Opelį ir kartu su brangiausia nuvažiavau į miestą. Nuėjome į CUP'o La Crep'ą atsigerti kavutės. Atėjome 40minučių iki uždarymo, todėl padavėjai piktai mus nužiūrinėjo, o mes keršydamos garsiai juokėmės ir lėėėtai gurkšnojome Latte kavutę.

















Kai kavinėje likome tik su padavėjais, nusprendėme eiti į SkyBar.
Tai viena gražiausių vietų Vilniuje, kurioje esu buvusi. Tik įžengus į SkyBar'ą pro langus atsivėrė naktinio miesto panorama, aplinka labai jauki ir moderni. Paliko didelį įspūdį.

23.55 Oficialus gimimo laikas. Valanda į valandą, minutė į minutę - MANO !
Šią minutę kėlėme skaniųjų kokteilių taures!
Ilgai dar sėdėjome ir mėgavomės muzika ir vaizdu pro langą.

Tačiau viskam yra galas. Po to balionų nudabintu automobiliu nuvažiavome prie Hanerio. Beje ! Nebuvo nei vieno šviesoforo draugo, kuris nenusišypsotų mums.



Visiems be galo esu dėkinga už sveikinimus ir linkėjimus :)) 
Ačiū, brangieji ;*




2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Ačiū*

Nors iki gimtadienio dar kelio dienelės, tačiau šiandien nuo pačio ryto šypsausi.
Mano draugams tikrai fantazijos netrūksta. Just* iš pačio ryto įteikė puoštę balionų, kurie man begalo patiko. Užpūčiau gimtadienio žvakutę ir laiminga grįžau prie darbų.  Iš tiesų staigmena labai nustębino, po jos įgyvendinimo beveik visi sužinojo, jog mano šventė artėja. Dar vienas dalykėlis, kuris suglunimo, tai gauta žinutė iš Super Models modelių agentūros. Olė-Olė! Dienelė nuostaaabi!*
Ed* prie mokyklos durų į ranką įspraudė saldainiuką


Ačiū visiems už šiltus žodžius, gerO savaitės. Bučkius *

2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

Nuo A iki Z

Po ilgos kelionės pagaliau mes atvykome!
Dar nespėję išlipti iš autobuso, prie mokyklos pamatėme išsirikiavusius moksleivius, kurie ilgai mūsų laukė.
Tą vakarą visiems galvoje kirbėjo klausimas "ir kaip gi čia viskas bus?"
Pirmą naktį mes nakvojome pas moksleivius, kurie mus priiminėjo.
Asmeniškai man LABAI pasisekė, nes mane priemė tos mokyklos socialinė pedagogė.


Jau važiuodamos pas ją sužinojau, jog manęs su nekantrumu laukia jos šeima. Tai pasitvirtino, tik įžengusi į namus pamačiau stalą kupiną vaišių ir jos dukrytę, kuri tik man įžengus pro duris puolė man į glėbį. Sedėjome ir kalbėjomės iki vidurnakčio, o po to griūvau į lovą ir iš karto užmigau, nes buvau labai pavargusi po ilgos kelionės. Kitą rytą ir vėl likau nustebinta, nes tik įžengusi į valgomąjį pamačiau pusryčių stalą apkrauta maistu.


Tą dien mokykloje įvyko pirmasis mūsų koncertas.
Garsiais aplodismentais buvo sutikti, todėl iš visų jėgų stengėmės gerai pasirodyti. Koncertas pavyko, publika buvo nuostabi ir patys likome sužavėti.
Tą patį vakarą gavome naują bustą. O Viešpate! Apgyvendino remontui skirtam bendrabutyje. Visi praradome amą, buvo žymus kontrastas tarp pirmos ir sekančios nakties, tačiau tą nakt pradėjome švęsti mūsų mylimo Arč. 18-tąjį gimtadienį.




Šeštadienis
Labas rytas!! Nuvažiavome papusryčiauti į mokyklą, po pusryčių turėjome laisvo laiko, todėl lydimi moksleivių aplankėme gražiausias miesto vietas.


Buvo nuostabi rudeninė ir saulėta popietė, tą progą visi nuėjome į parką, kuriame dūkome it maži vaikai. Visai miestas skendo saulės spinduliuose, o širdyje viešpatavo euforija! 


Vėliau nuėjome į kiną. 3D filme buvau pirmą kartą, niekad iki tol nebuvau tokio pobūdžio filme, todėl buvo visai įdomu pamatyti tai.


Ši diena buvo rami: jokių koncertų ir pasirodymų. Vien pasivaikščiojimai ir pasisėdėjimai, todėl vakare nuėjome į teatrą. Ten įvyko Caro dance jubiliejinis koncertas. Visi likome nustebinti iki paskutinios blakstienos. Norėjosi net ne mirksėti. Tobulas koncertas. Tiek judesio ir emocijų! Viskas tai profesionalu ir unikalu!




Iš pasirodymo grįžome vėlai, tačiau tai nesutrukdė švęsti oficialaus mūsų draugo gimtadienio!

Sekmadienis

Sunkus rytas išaušo. Susikrovėme lagaminus ir beveik visi draugiškai nuvažiavome į bažnyčią. Lenkija tą dien šventė svarbią šventę, todėl visame mieste vyravo patriotiška nuotaika.



Po Šv. Mišių įvyko mūsų pats svarbiausias ir atsakingiausias koncertas.
14.00 valanda, salė jau pilna žiūrovų, užkulisiuose viskas verda lyg močiutės katile. Vieni juokauja ir pokštauja, o kiti neramiai trypčioja.


 Koncertas pavyko, visi liko patenkinti. Tą proga nuėjome pašokti, mūsų vietą scenoje užemė kapela, kuri atliko tiek nuostabių dainų pagal, kurias nebuvo įmanoma nešokti!


Po koncerto paskutinį kartą nuvažiavome į tą mokyklą, kurioje visada būsime laukiami. Asmeniškai aš buvau  pavargusi, todėl kuo skubiau norėjau atsisveikinti ir važiuoti.


Atsisveikinimo ceremonija šiek tiek prailgo... Bet pagaliau prieš mus ir vėl visu grožiu atsivėrė keliai ir greitkeliai.


Jak Ł.M.mówił "
Te miasto jest jakies magiczne! :)"

To prawda, ale warto podkreślić to, że mieszkają tam wspaniali ludzie :)) wielkie składam dzięki dla Was. Wy nasz przyjazd przekształciliście w niezapomniane wydarzenie!

2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

*Bye Lithuania !

Krepšys sukrautas, bučkis artimiausiems duotas!
Ramia galva galiu važiuoti !

Nors išvažiuoju, keliauju iš tiesų dažnai, tačiau pagrindinio dalyko tai ir neišmokau. Sukrauti lagaminą man prilygsta namų darbams, visada atidedu vėlesniam laikus, darau paskubomis ir rezultatu retai džiaugiuosi. Lyg ir susidedu tikrai būtiniausius daiktus, bet vietos kaip "in China". Esu įsitikinusi, jog rytoj dar lakstysiu po namus kaip beprotė, ieškodama daiktų, todėl žadintuvą nustatysiu trijomis valandomis ankščiau. Kitaip tariant, bandysiu apgauti pati save :))

O štai ką man pavyko užfiksuoti tik įžengus į kambarį: Savo mylimąjį užsidrėbusį ant mano krepšių :D


Taigi darau *Bye Lithuania ir Hello Poland* !
Geros savaitės, brangieji ;*


2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

Įspūdžiai

Išaušo TAS antradienis dėl, kurio net ir sapne regėdavau tą baisią dienos popietę.
Dabar tai jau viskas už manęs. Ačiū Dievui, baisių klaidų ir baisios gėdos nepridariau.

Iš karto po konkurso nuvažiavau į Vilnių. Asilas vairuotojas važiavo ne didesniu nei 70km\h greičiu, todėl nespėjau į paskaitos pradžią, tiesą sakant - pavėlavau madingai! (12min) Įbėgau lyg viesūlas į universitetą, jau ant slenkščio rėkdama " O vargeliii! Aš vėluoju!!", o studentų grupelė atsisuko, pažiūrėjo į mane ir pradėjo garsiai kvatoti (chi,chi. Jiems tai tikriausiai įprasta)
Įėjusi į auditoriją radau sau vietelę ir patyliukais atsisėdau. Pirmas įspūdis: "Op! Dar įdomiau negu pastarajį kartą"
Pirmoji paskaita buvo ištiesų naudinga ir įdomi, tačiau ši paskaita buvo apie šeimos psichologiją ir buvo dar įdomesnė už pirmąją. Šį kartą paskaitą vedė dėstytojas, kuris kai vėliau pasirodė yra tikras šmaikštuolis)))
Davė mums kelis pratimus, kurių išvados nebuvo įmanoma nuspėti, tačiau atlikus užduotėlę viskas paaiškėjo. Pati buvau nustebusi, kaip iš tokių banalių ir visai paprastų žmogaus atsakymų galima daryti išvadas apie jo tikslus ir siekius.
Antroji užduotis man patiko labiausiai, nes tai buvo užduotis "Pabaik sakinius"
Kadangi gerai žinau ko noriu iš gyvenimo, žinau ką savyje turiu pakeisti ir ką dar išugdyti, todėl buvo paprasta pabaigti 9 sakinių pradžias. Mano atsakymai buvo begalo atviri, todėl visų tikrai neviešinsiu
1.Jos vardas yra Justina Barbara
2.Ji aktyvi, draugiška, rūpestinga
4. Ji labiausiai vertina mandagumą, tolerantiškumą, meilumą
7.Ji bijo vienatvės
9. Ji nori būti laiminga ir mylima
Šį lapelį iš karto paslepiau į magiškąją skrynelią, po kažkiek metų atidarysių ją ir pažiūrėsiu ar pasiekiau savo :))
Savęs pažinimo temos man visada yra prie širdies, todėl iš paskaitos išėjau kupina įspūdžių!! Džiaugiuosi, jog tokiomis laimingomis ir tūriningomis akimirkomis baigiasi mano dienelės Lietuvėlėje!


 Ir jūs priimkite save tokiais, kokiais esate, mielieji !
Gražaus vakaro ;*

2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Atostogų pabaiga

Ypatingas penktadienis

Prasidėjo visai ramiai - nuo rytinės repeticijos.
Vėliau keliai nuvedė į Kreivalaužius, pas A*




Sweet, sweet life*! (lucky me)
Prisidegustavome ir prisivalgėme.
Apie 16val. atsisveikinau su A* ir nuvažiavau namo.
Kai buvau jau beveik prie namų išgirdau iš kaimynės namų garsiai sklindančią muziką, nutariau užeiti.
Jau po kelių akimirkų buvome susiruošusios ir pasiruošusios nuotykiams!
Kartu nuvažiavome į Nmc, pasielgėme šiek tiek netradiciškai ir nusipirkome šampano. Nuskubėjome pas J* jos nustebinti ir likome pačios be amo. Tik įėjusios pas J*  į svečius, supratome, jog ji ne viena. Visas būrys jos draugų šventė šventę! Tą progą su J* ir V* prisiminėme senus, gerus laikus, kurių jokiais būdais nepavyks ištrinti iš atminties!

2012 m. lapkričio 1 d., ketvirtadienis

Mano nuomonė !

Šiomis dienomis lankant artimų žmonių kapus kyla įspūdis, jog tai ne kapinės, o konkurso vieta "Kieno kapas gražiau papuoštas?"
Pasitaiko atvėjų, kai žmogus tampa labiau mylimas ir branginamas tik po mirties. Toks jau tas žiaurus paradoksas. Juk mirusius artimuosius mes pradedame mylėti  labiau negu gyvuosius. Iš vietos, kurioje ilsėsis amžinoje ramybėje, padarome alpinariumą arba mini gėlių darželį, su mintimi:
 "Va! Žiūrėkite visi, koks gražus ir išpuoselėtas mano artimojo kapas! Pirkau brangiausias ir didžiausias žvakes ir turguje derėjausi su bobute dėl plastmasinių gėlių kainos!"
Gal taip ir nemandagu ir akiplėšiška rašyti, bet manau, jog su manimi galima sutikti. Ne žvakių ir ne gėlių kiekyje yra išreiškiama pagarba ir ilgesys mirusiesiems. Mano nuomonę savo artimųjų kapus išpuošiantys žmonės jaučia didelę kaltės jausmą arba sąžinės graužatį.
Aiškus dalykas, jog nereikia pamiršti artimųjų kapų, bet juolab nereikia pamiršti žmonių, kurie dar gyvi. Ryšiai tarp žmonių yra lyg ploni siūlai, kurie bet kokiu momentų gali nutrūkti, todėl yra būtina rūpintis ir mylėti žmones, kurie dar yra šalia mūsų, tam kad  vėliau patys sau neturėtume priekaištų. Šis gyvenimas nenuspėjamas, bet kurio momentu gali pasibaigti viskas. Asmeniškai aš visada brangiems žmonėms sakau, jog juos myliu. Visada apkabinu nusišypsau ir pabučiuoju, kas ten žino, gal po kažkiek laiko jau nebeturėsiu  galimybės to padaryti.
Be galo apmaudu ir gaila, jog jau esu patyrusi šį jausmą. Šiandien buvau prie senelių kapų. Širdyje net šilta pasidarė, kai ir vėl išvydau ant kuklaus antkapio gražiu šriftu užrašytą vardą "BARBARA"
Nors ir neteko galimybės pamatyti močiutės, tačiau mus tikrai sieja ryšis, net antrą vardą sau išsirinkau galvodama būtent apie ją. Kas pažinojo ją sako, jog manyje yra dalelė Barbaros, ir ypač tai išryškėja mano manierose ir etiketo suvokime.
Įšėję artimieji visada bus mano širdyje ir mintyse. Vieno iš jų vardą nešiosiu iki mirties, todėl nemanau, jog yra didele dvasine nauda besaikiškai puošti ir dekoruoti kapus, juk tai tik žemės lopinėlis  kuriame guli tiesiog kūnas. Daug svarbesni yra jausmai, kurie sukyla meldžiantis !


Mielieji! Prisiminimai ir ilgesys visada bus gyvi mūsų širdyse, tačiau kartoju " Nepamirškime, mylėkime ir branginkime tuos, kurie dar yra šalia mūsų"