2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

05.23

Niekada iki šio ankstyvo ryto netikėjau, jog būtent man tai nutiks.
Kur gi, jeigu ne čia aš galėčiau išsilieti šią gražią ir saulėtą gruodžio dieną?
Vos pusmetį atgal Jo dar nebuvo mano gyvenime. Gyvenau pašėlusiu ir nerūpestingu gyvenimo rimtu. Vakarėliai, naujos pažintys, šokiai iki paryčių ir mados šou. Būtent gegužės 17 vakarą kulniuodama iš mados savaitės renginio pasukau naktinio klubo link. Namo dar nesinorėjo, todėl nusprendžiau "pasižmonėti" Posh'e. Žmonių tą kartą buvo labai mažai, todėl tik įžengusi supratau, jog ilgai neužsibūsiu, tačiau klydau. Po kelių akimirkų susipažinau su vaikinu, kuriam tą vakarą pavyko išpešti mano kontaktus. Nuo to vakaro ir prasidėjo visas smagumas: pasimatymai, pasivaikščiojimai, kavinės, klubai ir vakarėliai. Lėkdama į pirmą pasimatymą dar ir šiandien prisimenu tą būsena - lengvas jaudulys, nežinia ir beprotiška laimė. Tapau truputi egoistiška ir tą laimę nenorėjau su nekuo dalintis. Paklausta ką veiksiu savaitgalį dažniausiai švelniai sumeluodavau klausiantiems ir sakydavau,  jog nieko ypatingo, o iš tiesų tik patikslinusi vietą ir laiką su Juo, kaip mat puldavau ruoštis. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai ir beveik kiekvieną savaitgalį laikiausi jam tvirtai įsikabinusi į parankę apie nieką negalvodama. Aplinkiniai jau pastebėjo mano švytinčias akis ir perspėdavo "tik neįklimpk !" Dažniausiai į tokias kalbas nekreipiau dėmesio, nes puikiai žinojau, jog anksčiau ar vėliau mūsų keliai išsiskirs. Juk mums abiems dar gyvenimas prieš akis, nežinia kas laukia tylimesnėje ateityje. Nekurdami jokių iliuzijų tiesiog buvome kartu. Tyliai, niekam daug neaiškinę turėjome vienas kitą. Bėgant laikui, net pati nepajutau, jog Jo buvimas šalia prilygsta mažam stebuklui. Matyti rytinę šypseną ir jausti tvirtą apkabinimą - štai gi mano laimė, galvojau tyliai sau tirpdama glėbyje. Galvoje netilpo, jog laimę galiu apkabinti rankomis, laimei galiu paskambinti, laimės galiu pasiteirauti bei laimei galiu ištisa diena žiūrėti į akis. Perspėjimus " būk atsargi, neįsimylėk, neprisirišk, neprisileisk" jau seniai buvau pamiršusi. Džiaugiausi kiekviena akimirka praleista su Juo. Pamažu, pamažu mane aplankė tas nuostabus jausmas, kurio dar niekam kitam nejutau. Tas šiltas, jaukus jausmas, kuris kas kartą aplankydavo mane pažiūrėjus Jam į akis. Dažnai draugių kompanijoje nuskambėdavo klausimas " na, o kaip tavo meilės frontas?" Atsakydama į šį klausimą meluodavau ne tik kitiems, bet ir sau -"Dar negimė tas, kuriam patikčiau ne tik aš, bet ir jis man". Tiek daug vaikinų, kurie tikrąja to žodžio prasme nešiojo ant rankų išbraukiau iš gyvenimo ir likau įsitvėrusi to, kuris jokios saldžios ateities nežadėjo. Dabar begerdama N puodelį raminamosios arbatos puodelį galvoju - kokio velnio, @#&*?
Viskas apsivertė ketvirtadienio popietę, kai gavau nuo Jo žinutę ir vedina principų nusprendžiau tiesiog neatrašyti. Atidariau žinutę, perskaičiau, nusišypsojau ir neatrašiau. Pateisinu šventai šią frazę "Pasaulis apvalus ir mes būtinai susitiksime", kadangi Vilnius mažas miestas, o Posh'o šokių aikštelė dar mažesnė, 100 procentų buvau įsitikinusi, jog ji ten sutiksiu. Juk viena neatsakyta žinutė nieko nepakeis. Penktadienio vakarą atsisakiau bet kokios palydos ir skuodžiau į mėgstamiausią klubą. Ir pasirodo, jog viena neatsakyta žinutė buvo mano kančių pradžia. Paklausęs kodėl liko negavęs atsakymo į žinutę ir šį kartą liko be atsakymo.
5 ryto, per ašaras netyčia supainioju laiptinių duris ir paryčiais bandau įsiveržti į kitą laiptinę chi*
Lyg vakarėlio nelaimingos pabaigos būtų maža, 05.23 val. skambutis. Ekrane matau adresatą - R. Kelias akimirkas bandau susivaldyti, tačiau ne kas iš to pavyko.  Paskutiniai žodžiai turėjo lemiamą nuosprendį mano savijautai. Šaltu ir negailestingu tonu išlemeno frazę, kuri reiškė pabaigą  -"Barbara, tai buvo paskutinis pasimatymas"
Dar kelias sekundes tvyrojo nejauki tyla, kurios negalėjau pakęsti, todėl nusprendžiau nekankinti savęs ir nutraukti pokalbį padėkos žodžiais.
6,7,8,9 ryto. Nei akimirkai nepavyko užmerkti akių, visas kūnas tiesiog drebėjo it lapas plaikstomas vėjo. Galvoje milijardai minčių, kurių nei esmės nei prasmės nebereikia ieškoti. Tik pakilusi iš lovos nutariau papusryčiauti, bet apsidairiusi aplinkui supratau, jog viskas kas mane tuo momentu supo priminė Jį. Retai tekdavo savaitgaliais pusryčiauti vienai, o šį kartą net į mėgstamą vaisių pažiūrėjus pykino.  Nuo pačio pokalbio pabaigos galvoje buvo vienas vienintelis aiškus klausimas -  "Kas, kaip toliau?"
Prie gero greitai priprantama, todėl kaip pasakė mano mylimoji E* "Bus beprotiškai sunku, bet tu stipri ir iškęsi. Mes su tavimi". Esu be galo dėkinga likimui už siunčiamus išbandymus, po kurių tampu stipresnė, tačiau dar didesnį dėkingumą jaučiu už nuostabius draugus, kurie VISADA yra šalia.
Tikiuosi žaizdos greitai užgis. Tam man padės "šviežiai" pasirašyta darbo sutartis ir viltis, jog po tam tikro laiko tarpo pavyks išsikelti iš buto, kuris tiesiog persmelktas prisiminimais.





http://www.youtube.com/watch?v=dIPxKFqIsx0&list=WLkXMMANoYLulWDyaotyUyX7YPQ7uydDxQ

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą