2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

Italy 2014 (2)

Kažkada juokiausi spręsdama internetinius testus " kurioje šalyje turėtum gyventi?", bet dabar dar kartą  apmąstau  testo rezultatą <Italija>. Koks gi nenuspėjamas tas likimas. Niekad nedrįsau net pagalvoti, jog iš Lietuvos priemiesčio "kelsiu sparnus" ir gyvensiu kalnų ir ežerų apsuptame Italijos mieste. Italija manęs niekad netraukė ir nedomino, tačiau pragyvenusi čia 3 mėnesius kas kartą į šią šalį  grįžtu su vis didesniu ilgesiu. Suprasti tik vieno negaliu, kodėl gi negaliu čia likti ilgesniam laikui? Ne savaitėms, ne mėnesiui, o metams arba keliems. Pagyvenus čia  mėnesį mane automatiškai traukia į Vilnių. Matyt esu sentimentaliausia būtybė Žemėje, nes vaikščiodama Viterbo gatvelėmis visada jose atrandu panašumų su Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Po šiai dienai mano piniginėje guli jau išplėšytas lėktuvo bilietas VNO-FCO, Vilniaus viešojo transporto vienkartiniai bilietėliai. Važiuodama į  eilinę vakarienę prašmatniu automobiliu visada pasižiūriu į tuos bilietėlius ir sau tyliai kvatoju. Juk visai neseniai buvau visai paprasta mergaitė, eilinė maršruto Saulėtekis - Stotis keleivė, kuri kasdien važiuodavo į darbą tam, kad užsidirbtų pinigų maistu ir bendrabučio kambario nuomai. O dabar viskas apsisuko aukštyn kojomis. Kartais žiūrėdama į veidrodį savęs neatpažįstu, apmąstydama savo veiksmus ir dabartinius siekius pati savimi stebiuosi. Dar kelis mėnesius atgal žingsniavau gimnazijos koridoriais ir džiuvau klausydama teorijos, o dabar  kiekviena diena primena gimtadienį, vardadienį ar kurią nors kitą šventę, kurią būtina atšvęsti!!! Jeigu kažkada Lietuvoje tekdavo vakarieniauti restorane tai būdavo tikrai kažkas  ypatingo, o gyvenant Italijoje restoranai, kavinės, klubai, kelionės tapo kasdienybe. Kartais taip norėjosi ramiai vakarą praleisti namuose ir niekur nesiruošti. Užsivilkti chalatą, nusivalyti makiažą, plaukus surišti į "arklio uodegą", įsispirti į patogias šliures ir tiesiog pasimėgauti vakaro šiluma ir tyluma senamiesčio apartamentuose.
  Pati dar suvokti negaliu ar man reikia tokio gyvenimo? tų brangių restoranų, egzotiškų valgių ar galų galiausiai galėsiu grįžti į normalų gyvenimą, kuriame trūko to, ką dabar turiu. Dabar turiu viską ko noriu ir apie ką net svajoti nedrįsau, tačiau už tai atiduodu didelę duoklę. Jeigu kas tik suprastų kaip sunku būti toli nuo gimtinės, nuo draugų ir šeimos. Kaip skaudu yra sėdėti prie stalo su svetimais žmonėmis. Apnyksta didžiausias ilgesys kai krištolinės vyno taurės yra keliamos su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Neįmanoma su niekuo pasidalinti emocijomis, susidomėjimu ir įspūdžiais gimtąją kalba.Viskas kas yra mano galiose tai apsikeisti nuotraukomis ir įspūdžiais per facebook'ą. Parašyti žinutę, jog man viskas gerai, tačiau man to nepakanka. Taip norėtųsi pasiimti savo artimuosius ir kartu su jais praleisti nors vieną vakarą taip, kaip man jau įprasta: restorane ant Lago di Vico kranto, valgyti žuvį, kuri būtų šviežiai ruošiama mūsų akivaizdoje ir ragauti vyną, kuris yra daromas čia pat už kalno vyno darykloje, o vėliau naujos BMW klasės automobiliu važiuoti į šalimais esančią diskoteką ir ten šėlti iki paryčių. Skamba visai neblogai? Bet! Visko kas per daug, tas nesveika. Atsikėlusi rytą kartais taip norisi visą tą gražų ir aprūpintą gyvenimą palikti ir bėgti kur akys mato, tačiau kai apmąstau viską geriau suprantu, jog man labai pasisekė tik aš to dar neišmokau vertinti ir deramai priimti. 
Per dideli pokyčiai aplankė mano gyvenimą, todėl staigiai priimti visko ką suteikė likimas negaliu. Iš karto sunku buvo priprasti prie dėmesio, kuris mane apsupo tik atvažiavus į Viterbo. Visi nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų. Laukė kol kur nors suklupsiu ar paslysiu, tačiau kol pavydūs liežuviai plakė aš džiaugiausi kiekviena pažintimi ir nuotykiu. Laikui bėgant supratau, jog mane supa patys turtingiausi ir įtakingiausi tos vietovės žmonės. Todėl tūkstantinį kartą savęs klausiu ! Kur gi laimingesnė būsiu? Ar Italijoje, kurioje viskas yra paduodama ant lėkštutės, ar Lietuvoje, kurioje reikia kovoti ir sunkiai dirbti dėl to, kad pragyventi.
























2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

Išleistuvės

Sveiki, mieli skaitytojai!
Štai prieš jus mano gyvenimo akimirka, kuria noriu pasidalinti - 
Išleistuvės ! ! ! 
Kiekvieno mokinio svajonė ir tikslas po ilgų 12  mokslo metų vieną gražią dieną išdidžiai atsiimti brandos atestatą. Baigta!- sušukau aš tik gavusi jį. 

6 ryto. Akys atsimerkia ir daugiau nebenori užsimerkti. Už lango matau kylančią saulę, girdžiu čiulbančius paukščius ir užuodžiu nupjautos vejos kvapą. Iš už nugaros prieina mama - "Sveika sugrįžusi namo"- taria ji, o aš tik nebyliai nusišypsau. Abidvi suprantame, jog čia žodžių nereikia, abidvi viena kitos pasiilgome ir abidvi džiaugsmingai pasitinkame tokią svarbią dieną mano gyvenime. 
Į Lietuvą grįžau praktiškai tik dėl išleistuvių. Visą tą laiką gyvenau Italijoje, kurioje tikrąją to žodžio prasme džiaugiuosi jaunyste ir gyvenimo teikiamais malonumais!



Mano išleistuvės 















2014 m. birželio 3 d., antradienis

Baikerių naktys 2014

Ramus ketvirtadienio vakaras, kai jau įprasta tūnoju savo mažame, oranžiniame kabinete.
Staiga skambutis, mobiliojo ekrane matau "Pegasus". "Nieko sau, galvoju". Po kelių minučių pokalbio sutinku atvažiuoti į Kauną ir pasirodyti per Miss Biker 2014. 
Šeštadienio rytas. Keliuosi kaip įprastą savaitės dieną - 6 ryto. Ir cirkas prasideda - dušas, kaukės, grožio procedūros, visas butas paskenti išmėtytuose daiktuose, o kilimas nudažomas sudaužytais Chanel šėšėliais, Nice !!!
12.30 punktuoliai visos susirenkame prie agentūros ir laukiame bosų. 
13.00 su "Mama" prisistačiusia choreografe važiuojame repetuoti į miestelį Jadagoniai.
Nauji žingsneliai, išėjimai, "pasimavymai"... Visa scena pilna dirbančio personalo ir aišku mūsų - Miss'ių.

Pagaliau repeticijos pasibaigė, išėjusi iš patalpos į sodybos kiemą, nespėjau net mirksėti. Tiek motociklų, britvų, čioperių, žmonių su odiniais aptemptais drabužiais. Wau ! Oras tą dien buvo fantastiškas, švietė saulė ir pūtė švelnus vėjelis, o iš gretimais esančių palapinių sklido kepamų šašlykų kvapas.

Dar neprasidėjus mūsų pasirodymui turėjome malonaus darbo. Fotosesijos prie motociklų ir automobilių.





Įšaušus vakarui lipome į sceną. Tada prasidėjo visas smagumas į kurį iš šalies dabar galiu pažiūrėti ir aš pati. 








Visas praleista laikas šiame renginyje priminė vieną didelį nuotykį, dėl kurio nė velnio nesigailiu. Pradedant nuo atmosferos, o baigiant žmonėmis su kuriais tą kartą susipažinau.  Patiko viskas. Labai džiaugiuosi, jog leisti laiką teko su tikrai nuostabiomis panelėmis ir draugiškais vadovais.
Didžiausi sveikinimai: Gintarei, Jūratei, Aušrai, Kristinai bei Dorotai !
                                                      Susitinkame kitais metais?

2014 m. gegužės 30 d., penktadienis

Paskutinis skambutis 1 dalis

Gegužės 30-oji ! 

Sunku nupasakoti, kaip ilgai laukiau šitos dienos. Šiandien BAIGIU MOKYKLĄ ! - šaukiu aš.
Šios dienos emocijos prilygsta stebuklui.
Atsikėlusi anksti ryte žvilgčiojau pro langą į niūrų dangų, o galvoje milijonai minčių. Štai ir viskas, paskutinioji diena, galvojau sau gerdama rytinę kavą. Šilkinis gėlėtas chalatas krenta nuo kūno, iš spintos ištraukiu mokyklos uniformą, kurią "puošiuosi" paskutinį kartą. Su pasimėgavimu paskutinį kartą ant kaklo rišu raudoną kaklaraištį ir grakščią figūrą slepiu po griežto kirpimo languotu sijonu. Ech, tas saldus laisvės jausmas, kuris mane aplanko, kai žiūriu į save "uniformuotą" paskutinį kartą.
Nemanykite, jog mokyklos uniforma man nepatiko, kasmet kur nors reprezentuodama savo mokyklą saviškia uniforma labai džiaugiausi, nes palyginus su kitais mokyklų atstovais išsiskirdavau iš pilkai / mėlynai / žalios minios savo raudonu kaklaraiščiu ir languotu raudonu sijonu.



Po pietų oficialiai nuskambėjo "Paskutinis skambutis".
Tada sekė dainos, eilėraščiai, apdovanojimai, padėkos ir aišku akimirkų įamžinimas.
Asmeniškai aš vos valdžiausi, tiek laimės, tiek teigiamų emocijų, toks puikus nusiteikimas...
Grįšiu į tą įstaigą tik išlaikyti paskutinius egzaminus, kurie šiais metais jokios reikšmės neturės, nes rankoje jau laikau lėktuvo bilietą "Ms Barbara Dubrovina, bagažo vienetas 1, vartai užsidaro 17val."
Jau galiu pradėti skaičiuoti paskutinias dienas, čia Lietuvoje. Šį kartą neegzistuos jokios kliūtys, nei mokykla, nei mokytojų pamokslai nei aplinkinių kreivi žvilgsniai ir smalsios nosys.

2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Italy 2014

"2014" įraše minėjau, jog it mažas vaikas laukiu stebuklo ir geros naujienos. Būtent to ir prisišaukiau mintimis. Kas galėjo pagalvoti, jog tik ką linksmai atšventusi savo šimtadienį jau po kelių dienų krausiu lagaminus ir mėnesiui  vyksiu gyventi bei dirbti į kitą šalį.
Vasario 17. Lemtingas "Taip" ir jau ketvirtadienį (20) pakilau į dangų. Viskas buvo taip greitai, jog nieko nespėjau. Visas tas dienas iki skrydžio jaudinausi, širdis plakė daug greičiau nei įprastai, o galvoje minčių gimdavo milijonais! Apie šį mano drąsų žingsnį žinojo vos keli žmonės; mama, pusseserė ir klasiokė. Ir  tai viskas, visą šį įvykį paviešinau tik tada , kai kelio atgal nebuvo.

Tada klausimai, pasipiktinimai, komentarai ir paskalos pasipylė kaip iš gausaus rago. Vieni peikė kiti gyrė, tačiau nei vieno nei kito girdėti nenorėjau. Norėjau tiesiog pabėgti ir pailsėti. Pailsėti?- paklausite, o nuo ko gi taip pavargau, sakysite. Tai nebuvo fiziškas nuovargis, tai psichologinis išsekimas. Tą juodą etapą, kuris prasidėjo nuo spalio vidurio reikėjo kažkaip užbaigti, būtent mėnuo ir dvi dienos praleistos Italijoje padėjo man "atsistoti ant kojų" ir nuoširdžiai nusišypsoti sau pačiai. Čia išgyventos gražios akimirkos padėjo užmiršti skaudžius įvykius, o kasdieninis bendravimas su žmonėmis iš kitų pasaulio šalių ar net kontinentų  privertė susimąstyti, jog pasaulis nenustoja suktis ties nusivylimu artimiausiais žmonėmis. Visas mėnuo priminė pasaką. Kasdien kėliausi ir su džiaugsmu ėjau į darbą. Darbas - tuo metu tai buvo vienintelis įsipareigojimas, visas likęs laikas skirtas poilsiui ir pramogoms. Žodis "mėnuo" skamba iš tiesų šiurpiai, ypač kai suvokiu, jog išvažiavau kaip tik tuo metu, kai mokykloje užvirė " egzaminų katilas". Mėnuo man šis prabėgo it upė. Jau po dviejų savaičių gyvenimo Italijoje pradėjau suvokti, jog šis gražus etapas pasibaigs po kelių savaičių. Tada teks vėl grįžti į Lietuvą. To man daryti tikrai nesinorėjo, tačiau šiais metais baigiu mokyklą, o gal kitais? Kas ten žino, nes sulaukiau daug papeikimų ir pažadų iš "gerbiamų" mokyklos pedagogų - "Neprileisiu tavęs prie egzamino", "ruoškis!", " kaip tu galėjai taip nerūpestingai pasielgti?", " tu gi iš parlamento, tu gi mokytojos dukra", "kokį tu pavyzdį rodai kitiems?" Į paskutinius, vienos mokytojos komentarus turiu atsakymą :)
" Vien dėl to, jog esu mokytojos dukra turiu varžyti save ir rodyti kažkam pavyzdį? - ABSURDAS ! Mano gyvenimas, mano klaidos, mano pakylimai ir nuopoliai. Pavyzdį ima tik silpnos asmenybės, kurios bijo būti kitokiomis, vengia iššūkiu ir per mažai save vertina. Dar kartą pakartosiu - nesiekiu pavyzdžio ir nenoriu tokiu tapti !"

Visiems savo blogo skaitytojams linkiu atrasti savo kelią ir pašaukimą, o svarbiausia nebijoti. Gyvenimo kelyje VISADA bus šimtai kliūčių, o kaip bebūtų gaila tos kliūtis turi rankas, kojas ir burnas, kurios niekad neužsičiaupia. Loja kaip šunys, kudakuoja kaip vištos.., bet vėliau kažkas valgo skanias vištienos salotas, o šuo visada pasirengęs atnešti tapkę.