2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Italy 2014

"2014" įraše minėjau, jog it mažas vaikas laukiu stebuklo ir geros naujienos. Būtent to ir prisišaukiau mintimis. Kas galėjo pagalvoti, jog tik ką linksmai atšventusi savo šimtadienį jau po kelių dienų krausiu lagaminus ir mėnesiui  vyksiu gyventi bei dirbti į kitą šalį.
Vasario 17. Lemtingas "Taip" ir jau ketvirtadienį (20) pakilau į dangų. Viskas buvo taip greitai, jog nieko nespėjau. Visas tas dienas iki skrydžio jaudinausi, širdis plakė daug greičiau nei įprastai, o galvoje minčių gimdavo milijonais! Apie šį mano drąsų žingsnį žinojo vos keli žmonės; mama, pusseserė ir klasiokė. Ir  tai viskas, visą šį įvykį paviešinau tik tada , kai kelio atgal nebuvo.

Tada klausimai, pasipiktinimai, komentarai ir paskalos pasipylė kaip iš gausaus rago. Vieni peikė kiti gyrė, tačiau nei vieno nei kito girdėti nenorėjau. Norėjau tiesiog pabėgti ir pailsėti. Pailsėti?- paklausite, o nuo ko gi taip pavargau, sakysite. Tai nebuvo fiziškas nuovargis, tai psichologinis išsekimas. Tą juodą etapą, kuris prasidėjo nuo spalio vidurio reikėjo kažkaip užbaigti, būtent mėnuo ir dvi dienos praleistos Italijoje padėjo man "atsistoti ant kojų" ir nuoširdžiai nusišypsoti sau pačiai. Čia išgyventos gražios akimirkos padėjo užmiršti skaudžius įvykius, o kasdieninis bendravimas su žmonėmis iš kitų pasaulio šalių ar net kontinentų  privertė susimąstyti, jog pasaulis nenustoja suktis ties nusivylimu artimiausiais žmonėmis. Visas mėnuo priminė pasaką. Kasdien kėliausi ir su džiaugsmu ėjau į darbą. Darbas - tuo metu tai buvo vienintelis įsipareigojimas, visas likęs laikas skirtas poilsiui ir pramogoms. Žodis "mėnuo" skamba iš tiesų šiurpiai, ypač kai suvokiu, jog išvažiavau kaip tik tuo metu, kai mokykloje užvirė " egzaminų katilas". Mėnuo man šis prabėgo it upė. Jau po dviejų savaičių gyvenimo Italijoje pradėjau suvokti, jog šis gražus etapas pasibaigs po kelių savaičių. Tada teks vėl grįžti į Lietuvą. To man daryti tikrai nesinorėjo, tačiau šiais metais baigiu mokyklą, o gal kitais? Kas ten žino, nes sulaukiau daug papeikimų ir pažadų iš "gerbiamų" mokyklos pedagogų - "Neprileisiu tavęs prie egzamino", "ruoškis!", " kaip tu galėjai taip nerūpestingai pasielgti?", " tu gi iš parlamento, tu gi mokytojos dukra", "kokį tu pavyzdį rodai kitiems?" Į paskutinius, vienos mokytojos komentarus turiu atsakymą :)
" Vien dėl to, jog esu mokytojos dukra turiu varžyti save ir rodyti kažkam pavyzdį? - ABSURDAS ! Mano gyvenimas, mano klaidos, mano pakylimai ir nuopoliai. Pavyzdį ima tik silpnos asmenybės, kurios bijo būti kitokiomis, vengia iššūkiu ir per mažai save vertina. Dar kartą pakartosiu - nesiekiu pavyzdžio ir nenoriu tokiu tapti !"

Visiems savo blogo skaitytojams linkiu atrasti savo kelią ir pašaukimą, o svarbiausia nebijoti. Gyvenimo kelyje VISADA bus šimtai kliūčių, o kaip bebūtų gaila tos kliūtis turi rankas, kojas ir burnas, kurios niekad neužsičiaupia. Loja kaip šunys, kudakuoja kaip vištos.., bet vėliau kažkas valgo skanias vištienos salotas, o šuo visada pasirengęs atnešti tapkę.