2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

Italy 2014 (2)

Kažkada juokiausi spręsdama internetinius testus " kurioje šalyje turėtum gyventi?", bet dabar dar kartą  apmąstau  testo rezultatą <Italija>. Koks gi nenuspėjamas tas likimas. Niekad nedrįsau net pagalvoti, jog iš Lietuvos priemiesčio "kelsiu sparnus" ir gyvensiu kalnų ir ežerų apsuptame Italijos mieste. Italija manęs niekad netraukė ir nedomino, tačiau pragyvenusi čia 3 mėnesius kas kartą į šią šalį  grįžtu su vis didesniu ilgesiu. Suprasti tik vieno negaliu, kodėl gi negaliu čia likti ilgesniam laikui? Ne savaitėms, ne mėnesiui, o metams arba keliems. Pagyvenus čia  mėnesį mane automatiškai traukia į Vilnių. Matyt esu sentimentaliausia būtybė Žemėje, nes vaikščiodama Viterbo gatvelėmis visada jose atrandu panašumų su Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Po šiai dienai mano piniginėje guli jau išplėšytas lėktuvo bilietas VNO-FCO, Vilniaus viešojo transporto vienkartiniai bilietėliai. Važiuodama į  eilinę vakarienę prašmatniu automobiliu visada pasižiūriu į tuos bilietėlius ir sau tyliai kvatoju. Juk visai neseniai buvau visai paprasta mergaitė, eilinė maršruto Saulėtekis - Stotis keleivė, kuri kasdien važiuodavo į darbą tam, kad užsidirbtų pinigų maistu ir bendrabučio kambario nuomai. O dabar viskas apsisuko aukštyn kojomis. Kartais žiūrėdama į veidrodį savęs neatpažįstu, apmąstydama savo veiksmus ir dabartinius siekius pati savimi stebiuosi. Dar kelis mėnesius atgal žingsniavau gimnazijos koridoriais ir džiuvau klausydama teorijos, o dabar  kiekviena diena primena gimtadienį, vardadienį ar kurią nors kitą šventę, kurią būtina atšvęsti!!! Jeigu kažkada Lietuvoje tekdavo vakarieniauti restorane tai būdavo tikrai kažkas  ypatingo, o gyvenant Italijoje restoranai, kavinės, klubai, kelionės tapo kasdienybe. Kartais taip norėjosi ramiai vakarą praleisti namuose ir niekur nesiruošti. Užsivilkti chalatą, nusivalyti makiažą, plaukus surišti į "arklio uodegą", įsispirti į patogias šliures ir tiesiog pasimėgauti vakaro šiluma ir tyluma senamiesčio apartamentuose.
  Pati dar suvokti negaliu ar man reikia tokio gyvenimo? tų brangių restoranų, egzotiškų valgių ar galų galiausiai galėsiu grįžti į normalų gyvenimą, kuriame trūko to, ką dabar turiu. Dabar turiu viską ko noriu ir apie ką net svajoti nedrįsau, tačiau už tai atiduodu didelę duoklę. Jeigu kas tik suprastų kaip sunku būti toli nuo gimtinės, nuo draugų ir šeimos. Kaip skaudu yra sėdėti prie stalo su svetimais žmonėmis. Apnyksta didžiausias ilgesys kai krištolinės vyno taurės yra keliamos su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Neįmanoma su niekuo pasidalinti emocijomis, susidomėjimu ir įspūdžiais gimtąją kalba.Viskas kas yra mano galiose tai apsikeisti nuotraukomis ir įspūdžiais per facebook'ą. Parašyti žinutę, jog man viskas gerai, tačiau man to nepakanka. Taip norėtųsi pasiimti savo artimuosius ir kartu su jais praleisti nors vieną vakarą taip, kaip man jau įprasta: restorane ant Lago di Vico kranto, valgyti žuvį, kuri būtų šviežiai ruošiama mūsų akivaizdoje ir ragauti vyną, kuris yra daromas čia pat už kalno vyno darykloje, o vėliau naujos BMW klasės automobiliu važiuoti į šalimais esančią diskoteką ir ten šėlti iki paryčių. Skamba visai neblogai? Bet! Visko kas per daug, tas nesveika. Atsikėlusi rytą kartais taip norisi visą tą gražų ir aprūpintą gyvenimą palikti ir bėgti kur akys mato, tačiau kai apmąstau viską geriau suprantu, jog man labai pasisekė tik aš to dar neišmokau vertinti ir deramai priimti. 
Per dideli pokyčiai aplankė mano gyvenimą, todėl staigiai priimti visko ką suteikė likimas negaliu. Iš karto sunku buvo priprasti prie dėmesio, kuris mane apsupo tik atvažiavus į Viterbo. Visi nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų. Laukė kol kur nors suklupsiu ar paslysiu, tačiau kol pavydūs liežuviai plakė aš džiaugiausi kiekviena pažintimi ir nuotykiu. Laikui bėgant supratau, jog mane supa patys turtingiausi ir įtakingiausi tos vietovės žmonės. Todėl tūkstantinį kartą savęs klausiu ! Kur gi laimingesnė būsiu? Ar Italijoje, kurioje viskas yra paduodama ant lėkštutės, ar Lietuvoje, kurioje reikia kovoti ir sunkiai dirbti dėl to, kad pragyventi.